Žuvininkystės tarnyba

prie Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos

Testinis

Žeimenos poskyris veikia nuo1964 metų, jis įkurtas buvusiame Žeimenos žuvininkystės ūkyje, kurio vieta ir pavadinimas buvo pasirinkti neatsitiktinai. Žeimena – viena švariausių ir šalčiausių rytų Lietuvos upių , kurios vandenys teka per garsųjį Meškerinės kaimą. Poskyriui pradėjus savo veiklą buvo nutarta vandenį į iškasamus tvenkinius tiekti siurbliais per specialiai iškastą ir išbetonuotą kanalą. Taip per keletą metų 538 ha plote atsirado daugiau kaip 400 ha tvenkinių. Jie buvo unikalūs tuo, kad gruntas čia visur smėlėtas ir vanduo greitai susigeria į žemę, todėl galingi siurbliai dirba visą parą. Tačiau vėliau šis projektas buvo įvertintas kaip tvenkinių aikštelių parinkimo ir hidrotechninių įrenginių statymo klaida.

 

Įmonė, pradėjusi nuo karpių ir karosų veisimo, vėliau veisė ir lydekas bei vaivorykštinius upėtakius, kuriais aprūpindavo ir kitas žuvininkystės įmones, ir privačių tvenkinių savininkus.

 

1965–1972 m. buvo sėkmingai atlikti lašišų ir šlakių veisimo ir auginimo bandymai, kuriuos vykdė įmonės įkūrėjas ir direktorius Algirdas Rusakevičius. Jis dirbtinai išnaršino šias žuvis ir išinkubavo jų ikrus. Iki dvimečių gėlame vandenyje auginti šlakių jaunikliai svėrė iki 200 g. Lašišos buvo auginamos iki lytinio subrendimo, tada paimti ir išinkubuoti jų ikrai. Deja, direktoriui perėjus dirbti į Žuvininkystės valdybą, šie darbai nutraukti.

 

1972–1998 m. įmonei vadovaujant I.V. Kotovui buvo toliau plėtojama tvenkininė žuvininkystė. Šiuo laikotarpiu buvo laikoma apie 3 tonų (apie 1000 vnt.) lydekų reproduktorių iš kurių ikrų kasmet buvo išauginama iki 40 mln. lervučių. Buvo laikoma 1500 vnt. vaivorykštinių  upėtakių  reproduktorių  banda – kasmet užauginama  ir parduodama iki 25 tonų šios žuvies bei vidutiniškai  50 tonų prekinių  karpių.

 

1975–1982 m. įmonė buvo Arnionių žuvininkystės ūkio padalinys, vėliau vėl tapo savarankiška.

 

1998–2010 m. įmonei pradėjo vadovauti Antanas Vaznys. Nuo šio laikotarpio pradžios iki 2002 metų įmonėje su Danijos specialistų pagalba buvo pastatytas lašišinių žuvų cechas su inkubatoriumi ir veisimo bei paauginimo cechais, o 2006 metais pastatytas atskiras šlakių veisimo ir paauginimo cechas. Taip atsirado pirmasis šalyje Žeimenos lašišinių žuvų veislynas su apytakine vandens tiekimo sistema ir naujomis gręžinių vandens apdorojimo technologijomis. Joms aptarnauti buvo priimti kvalifikuoti, aukštuosius mokslus baigę specialistai.

 

2010 metais buvo atsisakyta labai nuostolingos tvenkininės žuvininkystės. Poskyryje išliko tik lašišų ir šlakių veisimo ir auginimo cechai, kuriuose kasmet išauginama ir išleidžiama į vidaus vandenys iki 0,5 milijono vnt. šių žuvų. Pastaraisiais metais pradėta daugiau veisti ir margųjų upėtakių bei kiršlių. Be šių pagrindinių žuvų, kurių kasmet išauginama ir išleidžiama į vidaus vandenis iki 0,5 milijono vnt., pastaraisiais metais pradėta daugiau veisti margųjų upėtakių ir kiršlių.

 

Nuo 2010 metų įmonė įgijo Žuvininkystės tarnybos Žuvivaisos skyriaus poskyrio (Žeimenos) statusą, toks jis yra iki šiol.

 

Šiuo metu abu cechus aptarnauja 12 dirbančiųjų, 83 proc. iš jų su aukštuoju išsilavinimu, 2 – mokslų daktarai. Iš viso įmonėje dirba 19 darbuotojų.

 

Bendromis pastangomis sėkmingai įvykdyta tarptautinė lašišinių žuvų išteklių atkūrimo programa, todėl šios žuvys buvo išbrauktos iš Raudonosios  knygos.

 

  

 

  

 

  

 

  

 

  

 

 

Žuvininkystės tarnybos prie Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos Žuvivaisos skyriaus Trakų Vokės poskyris įsikūręs istorinės lašišinių žuvų veisyklos, kurią dar 1880–1885 m. (kai kurių autorių teigimu 1884–1885 m.) suprojektavo ir įrengė žymiausias Lietuvoje ir garsus visoje Europoje to meto biologas ir žuvininkas Mykolas Kazimieras Girdvainis (1841–1924).

 

 

 

2015 metais sukanka 130 metų nuo šio poskyrio veiklos pradžios.

 

Trakų Vokės lašišinių žuvų veisykla – vienas pirmųjų tokio pobūdžio objektų Lietuvoje. Senesnė lašišinių žuvų veisykla Lietuvoje išlikusiais istoriniais duomenimis galėjo būti įrengta tik Verkiuose (apie 1870–1878 m.).

 

 

 

Vietą Trakų Vokės žuvų veisyklai M. K.Girdvainis parinko neatsitiktinai. Žuvų veisykla buvo statoma tuo metu Vilniaus gubernijos bajorų maršalkai Jonui Tiškevičiui priklausiusio Trakų Vokės dvaro klestėjimo metais dvarui priklausančioje žemėje, todėl galima numanyti, kad jos projektavimą ir įrengimą finansavo turtingas dvaro savininkas. Upėtakių inkubatoriui ir jų auginimo tvenkiniams įrengti parinkta šaltiniuota įdauba – visas žuvims reikalingas vanduo gaunamas iš šaltinių. Tad ir šiuo metu, nors ir smarkiai pertvarkytuose betoniniuose upėtakiniuose tvenkiniuose net ir per didžiausius vasaros karščius vandens temperatūra sunkiai perkopia 16C. Tokios sąlygos idealiai tinka upėtakiams ir kitoms šaltavandenių rūšių žuvims veisti ir auginti. Žemiau upėtakinių tvenkinių buvo įrengti didesni gruntiniai, geriau įšylantys tvenkiniai, kur buvo galima auginti karpines žuvis. Be žuvų auginimo bajorų stalui M. K.Girdvainis Trakų Vokėje vykdė įvairius žuvų tyrimus bei žuvininkystės eksperimentus ir darė užrašus. Deja, per Pirmąjį pasaulinį karą šie užrašai dingo. Tačiau yra išlikęs M. K.Girdvainio parengtas ir 1881 m. įgyvendintas labai panašaus į Trakų Vokės šaltinių vandeniu maitinamo žuvų ūkio pietų Lenkijoje Zloty Potok vietovėje (dabartinė Čenstachovo vaivadija) archyvinis projektas, kurį finansavo grafas Edward`as Raczynski`is . Šis ūkis, mažai pakitęs nuo įkūrimo laikų, iki šių dienų sėkmingai veisia ir augina vaivorykštinius ir marguosius upėtakius. Išlikę istoriniai duomenys, kad 1881 m. M. K.Girdvainis organizavo pirmos partijos vaivorykštinio upėtakio ikrų atplukdymą į Lenkiją tiesiai iš šių upėtakių gimtinės – Šiaurės Amerikos. Ikrai atplukdyti ledu apdėtose medinėse skryniose, drėgnose samanose. Vėliau iš Zloty Potok vaivorykštiniai upėtakiai ir jų ikrai buvo eksportuojami į daugelį Europos šalių. Kadangi Trakų Vokės žuvų veisykla buvo projektuojama ir statoma beveik tuo pačiu metu, kaip ir Zloty Potok, nesant tikslių istorinių duomenų galima tik daryti prielaidą, kad pirmasis Trakų Vokės veisyklos veisimo objektas buvo iš Zloty Potok M.K. Girdvainio atvežtas vaivorykštinis upėtakis. Iš išlikusių fragmentinių duomenų žinome, kad 1885 m. M. K.Girdvainis įveisė į Trakų ežerus karpius, kurie galimai buvo išauginti Trakų Vokės veisykloje. 1894 m. M. K.Girdvainis įveisė į Trakų ežerus sykų, išinkubavęs jų ikrus Trakų Vokės veisykloje. Trakų Vokės žuvų veisykla sėkmingai veikė iki Pirmojo pasaulinio karo ir buvo ypač reikšminga Vilniaus krašto žuvininkystės plėtrai. Tačiau Pirmasis pasaulinis karas neigiamai paveikė visą Lietuvos žuvininkystę. Trakų Vokės veisyklos veikla 1914 metais sustojo, M. K.Girdvainio veiklos užrašai dingo.

 

 

 

Žuvininkystės veikla Trakų Vokėje vėl atgimė tik 1953 metais žuvų veisyklą su tvenkiniais perdavus Lietuvos mokslų akademijos Biologijos institutui. Čia buvo įkurta instituto Eksperimentinė žuvivaisos ir žuvų aklimatizacijos bazė, davusi stiprų postūmį akvakultūros mokslinių tyrimų vystymuisi Lietuvoje. 1959 metais ši bazė buvo perduota naujai įsteigtam Lietuvos mokslų akademijos Zoologijos ir parazitologijos institutui. Trakų Vokės eksperimentinėje bazėje buvo atliekami įvairių rūšių bei formų upėtakių, amerikinių palijų, lašišų, karpių veisimo bei auginimo tyrimai, nuo 1960 metų pradėti seliavų ir sykų, nuo1962 metų – peledžių veisimo ir auginimo technologijų tiriamieji darbai. Vykdyti tvenkinių pašarinės bazės tyrimo darbai. Per šį laikotarpį Trakų Vokės eksperimentinėje bazėje dirbo daugelis žuvininkystės mokslininkų, buvo parašytas ne vienas mokslinis darbas, padėjęs pagrindus našesniam žuvų veisimui bei auginimui. Čia savo pirmus mokslinius tyrimus vykdė akademikas Juozas Virbickas, darbavosi didelį indėlį taikomajam žuvininkystės mokslui Lietuvoje davę Vytenis Sukackas, Juozas Bružinskas, Pranas Sinevičius, Andrius Astrauskas ir kiti.

 

 

 

1963 metais Trakų Vokės žuvų veislyną iš Lietuvos mokslų akademijos žinios perdavus gamybinei Vidaus vandenų eksploatacijos valdybai prie Lietuvos Ministrų Tarybos ir įkūrus Trakų Vokės žuvivaisos įmonę, jo, kaip akvakultūros tyrimų bazės reikšmė sunyko. Daugiausia buvo orientuojamasi į gamybinius žuvų auginimo rodiklius. Veisiami ir auginami prekiniai vaivorykštiniai upėtakiai, karpiai. Mažai dėmesio buvo skiriama ir investicijoms į naujas žuvų veisimo technologijas, techninės bazės atnaujinimą. Po 1988 metais prasidėjusių didelių Lietuvos žuvininkystės valdymo sistemos pertvarkymų Trakų Vokės žuvivaisos įmonė nuo 1991 m. buvo perėjusi Aplinkos apsaugos departamento Žvejybos reguliavimo ir žuvivaisos agentūros žinion, o 1994 m. perduota Žemės ūkio ministerijai pavaldžiam Valstybiniam žuvivaisos centrui, vėliau – 1998 m. pervadintam Lietuvos valstybiniu žuvivaisos ir žuvininkystės mokslinių tyrimų centru. Per reorganizacijas į įmonės infrastruktūrą nieko nebuvo investuojama, todėl ilgainiui XIX amžiaus istorinis inkubatorius praktiškai sunyko. Upėtakiniai tvenkiniai buvo naudojami nedidelio kiekio iš kitur atvežtų vaivorykštinių upėtakių jauniklių paauginimui iki prekinio dydžio, o gruntiniai tvenkiniai praktiškai nedavė jokios produkcijos. Bandymai inkubuoti margųjų upėtakių ikrus apleistame inkubatoriuje buvo nesėkmingi. Susidarė tokia situacija, kad neturint kur inkubuoti žuvų ikrų, šaltavandenių tvenkinių, puikiai tinkančių upėtakių, kiršlių bei kitų šaltavandenių žuvų reproduktoriams laikyti ir jaunikliams paauginti, unikalios galimybės nebuvo naudojamos.

 

 

 

2007 metais atliktoje Trakų Vokės žuvivaisos komplekso panaudojimo galimybių studijoje padaryta išvada, kad būtina atkurti ir modernizuoti vienintelę Lietuvoje vietinių šaltavandenių žuvų (margųjų upėtakių, kiršlių) žuvivaisos įmonę, įdiegiant ir pritaikant gamyboje naujas modernias žuvų veisimo technologijas. Įmonės technologiniai pajėgumai daugiausia turėtų būti orientuoti margiesiems upėtakiams ir kiršliams veisti. Pasiūlyta sukurti ir įdiegti kitų nykstančių rūšių (skersnukių, ūsorių, meknių) dirbtinio veisimo ir paauginimo technologijas. Atsižvelgiant į galimybių studijos rekomendacijas 2008 m. buvo parengtas Inkubatoriaus rekonstrukcijos Vinkšnų g. 6, Vilniuje (Trakų Vokėje) techninis projektas. 2008 metais pradėti rekonstrukcijos darbai, kurie, atlikus tik nedidelę dalį darbų, 2009 m. pirmoje pusėje buvo sustabdyti.

 

 

 

2010 m. reorganizavus Lietuvos valstybinį žuvivaisos ir žuvininkystės mokslinių tyrimų centrą, Trakų Vokės žuvų veislynas perėjo Žuvininkystės tarnybos prie Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos žinion ir šiuo metu yra šios tarnybos Žuvivaisos skyriaus Trakų Vokės poskyriu. Vykdant Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2012-05-16 nutarimą Nr. 521 2012 metais Vilniaus miesto savivaldybei buvo perduoti 8 gruntiniai tvenkiniai, kurių bendras plotas 8,42 ha ir didžioji dalis pastatų. Poskyriui liko 7,9253 ha žemės sklypas su13 vnt. šaltavandenių betoninių tvenkinių, kurių bendras plotas 90,97 arai ir žuvų inkubatorius bei su juo susiję pagalbiniai statiniai ir inžinerinės sistemos.

 

 

 

Tam, kad būtų galima visą šaltavandenių žuvų veisimo ciklą iki jauniklių paauginimo ir išleidimo į upes vykdyti vienoje vietoje, buvo būtina rekonstruoti Trakų Vokės poskyrio inkubatorių, įdiegiant ir pritaikant gamyboje naujausias retų žuvų veisimo technologijas. Būtent šiam uždaviniui įgyvendinti buvo skirta dalis Žuvininkystės tarnybos 2013 metais pradėto įgyvendinti Europos Žuvininkystės fondo lėšomis finansuojamo projekto „Investicijos į Žuvininkystės tarnybos prie Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos Žuvivaisos skyriaus bei Vidaus vandenų ir akvakultūros skyriaus poskyrius, skatinant geresnį žuvininkystės išteklių išsaugojimą“, (toliau – Poskyrių projektas) lėšų. Rekonstrukcijos darbai jau artėja prie pabaigos.

 

 

 

Užbaigus Poskyrių projekto lėšomis finansuojamus Trakų Vokės poskyrio inkubatoriaus ir vandens tiekimo sistemų rekonstrukcijos darbus bei įsigijus suplanuotą žuvų veisimo technologinę bei laboratorinę įrangą poskyris bus pajėgus išveisti ir išleisti į mokslininkų rekomenduotas Lietuvos upių vietas iki 200 000 vnt. paaugintų margųjų upėtakių ir 50 000 vnt. kiršlių jauniklių, t. y. visą mokslininkų rekomenduojamą kiekį, reikalingą šioms žuvų rūšims palaikyti. Vadovaujantis Europos laukinės gamtos ir gamtinės aplinkos apsaugos konvencija (1979 09 19, Bernas) margasis upėtakis (Salmo trutta fario L) ir kiršlys (Thymallus thymallus L.) aplinkos ministro 1999-03-31 įsakymu Nr. 84 „Dėl globojamų žuvų ir vėžių rūšių sąrašo“ priskirtos globojamoms rūšims. Tai tokios rūšys, kurios šiuo metu nėra įrašytos į Lietuvos raudonąją knygą, bet jų populiacijos gali būti lengvai pažeidžiamos ir ateityje gali būti priskirtos nykstančiųjų rūšių kategorijai. Įsakymu nustatyta, kad globojamų žuvų rūšių išteklių atkūrimo darbai finansuojami iš valstybės biudžeto ir kitų lėšų. Šios šaltavandenės rūšys yra labai svarbus mėgėjų žūklės objektas. Tačiau šių globojamų rūšių, kurios intensyviai žvejojamos, mėgėjų išteklių atkūrimas dėl technologinių pajėgumų trūkumo yra labai žemo lygio. Poskyrio planuojamos vykdyti dirbtinio veisimo apimtys leis atkurti ir išlaikyti stabilias šių globojamų žuvų rūšių populiacijas.

 

 

 

Šių abiejų žuvų rūšių inkubaciją po rekonstrukcijos atjaunėjusiame poskyryje planuojama pradėti jau 2015 m., o rudenį išleisti į upes ir pirmuosius kiršlių jauniklius. Poskyrio tvenkiniuose suformuotos margųjų upėtakių ir kiršlių reproduktorių bandos, kurias reikia pastoviai atnaujinti, o ateityje ir surūšiuoti pagal upių baseinus, kad būtų galima išvengti skirtingų populiacijų nepageidaujamo dirbtinio sumaišymo veisimo darbų metu. Jau kelerius metus iš margųjų upėtakių ir kiršlių paimti ir apvaisinti ikrai poskyriui neturint galimybių juos inkubuoti buvo perduodami ir sėkmingai inkubuojami Simno, Žeimenos poskyriuose.

 

 

 

Poskyrio darbuotojai jau kelerius metus vykdo lašišų reproduktorių auginimo gėlame vandenyje bandomuosius darbus. Jau porą metų iš tokių reproduktorių pavyko paimti ir apvaisinti ikrus, iš kurių išsirito jaunikliai. Tai pirmi tokio pobūdžio bandymai Lietuvoje.

 

 

 

Naudojantis naujais technologiniais pajėgumais taip pat planuojama įsisavinti kitų nykstančių reofilinių žuvų rūšių (ūsorių, skersnukių, meknių) dirbtinio veisimo ir paauginimo technologijas. 2014 metais poskyrio vyriausiasis specialistas Rolandas Morkūnas ūsorių veisimo klausimais stažavosi Lenkijos Respublikoje. Pradėta formuoti ūsorių reproduktorių banda, nupirkta reikalinga inkubavimo įranga.

 

 

 

Poskyryje laikoma vaivorykštinių upėtakių reproduktorių banda. Planuojama esant laisviems nuo pagrindinių išteklių atkūrimo užduočių gamybiniams pajėgumams vaivorykštinius upėtakius, o ateityje ir palijas, veisti ir parduoti.

 

 

 

Užbaigus rekonstrukcijos projektą, planuojama glaudžiai bendradarbiauti su Vilniaus universiteto Gamtos mokslų fakultetu, Gamtos tyrimų centro Ekologijos institutu bei kitomis suinteresuotos mokslo bei mokymo įstaigomis. Mokslo darbuotojai bei studentai galėtų naudotis renovuota modernia žuvų veisimo baze, esančia pačiame Vilniaus mieste, ir įsigyta laboratorine įranga studentų mokymui bei mokslinių darbų rengimui. Tuo pačiu poskyrio darbuotojai gautų naujausius tyrimų duomenis bei informaciją, leidžiančią tobulinti žuvų veisimo technologijas.

 

 

 

Kita svarbi planuojama poskyrio veiklos dalis – švietėjiška, edukacinė veikla. Trakų Vokės žuvų veislyno, kaip buvusios sudėtinės Trakų Vokės dvaro sodybos dalies, Lietuvos žuvininkystės pradininko Mykolo Kazimiero Girdvainio veiklos vietos istorinė reikšmė turėtų pritraukti lankytojų. Todėl rekonstruojant inkubatorių suplanuota palikti dar XIX amžiuje statytą istorinę pastato dalį. Išlaikius funkcionuojantį renovuotą valstybinį žuvų veislyną perspektyvoje čia tikslinga atidaryti žuvininkystės istorijos ekspoziciją, kad gausūs Trakų Vokės dvaro sodybos su senu parku ir tvenkiniais lankytojai kartu galėtų aplankyti vieną iš pagrindinių Lietuvos žuvininkystės ištakų vietų, susipažinti su senąja žuvivaisos įranga ir dabartiniais žuvininkystės pasiekimais. Pabaigus rekonstrukcijos projektą planuojama, bendradarbiaujant su Vilniaus miesto savivaldybe bei vietos bendruomene, organizuoti bendrus edukacinius renginius.

 

 

 

Šiuo metu poskyryje dirba septyni darbuotojai. Trys iš jų turi ilgametę darbo žuvininkystėje patirtį.

 

 

 

  

 

 

 

  

 

 

 

  

 

 

Informacija atnaujinta 2019-03-18