{menu_grou
p}

 

SUSISIEKITE SU MUMIS

J. Lelevelio g. 6,
LT-01102 Vilnius

Įmonės kodas 188752740,
PVM mokėtojo kodas
LT100001121512

Tel.    (8 5) 239 1175
Faks.  (8 5) 239 1176

 

 

       
       




Logotipas
2017-03-29  Žuvininkystės tarnybos Žuvų ligų ir vandens tyrimų poskyrio pamokėlė žuvų augintojams. KIRMĖLIŲ SUKELIAMOS ŽUVŲ LIGOS
2017-03-29 Žuvininkystės tarnybos Žuvų ligų ir vandens tyrimų poskyrio pamokėlė žuvų augintojams. KIRMĖLIŲ SUKELIAMOS ŽUVŲ LIGOS

 

Kirmėlės ‒ žuvų parazitai


          Pastaraisiais metais vis labiau domimasi ne tik žuvimis, žuvų biologija, augimų žuvų veislėmis, bet ir žuvų ligomis, parazitų rūšimis, paplitimu bei profilaktikos priemonėmis. Žuvys gali sirgti infekcinėmis, invazinėmis ligomis. Infekcines ligas sukelia virusai, bakterijos ir grybai. Invazines ligas gali sukelti pirmuonys, įvairios kirmėlės, vėžiagyviai, moliuskai. Parazitizmas – tai organizmo (parazito) gyvenimo būdas, naudojantis kitu organizmu (šeimininku) kaip gyvenamąja aplinka ir maisto šaltiniu. Parazitai, gyvenantys žuvų kūno paviršiuje – ant odos, pelekų, žiaunų ir mintantys jų krauju ir kitais audiniais, vadinami ektoparazitais, o parazitiniai organizmai, gyvenantys žuvų organų, audinių, ląstelių viduje ir kraujyje, vadinami endoparazitais. Vieni žuvų parazitai turi tik vieną šeimininką, o kiti – du ir daugiau. Žuvys, kuriose parazitas gyvena, subręsta ir išskiria kiaušinėlius, vadinamos galutiniais šeimininkais, o žuvys, kuriose gyvena parazitų lervos, vadinamos tarpiniais šeimininkais.

 

 

Dažniausiai pasitaikančios parazitinių kirmėlių sukeliamos žuvų ligos


           Juodadėmė (postodiplostomozė). Šią ligą sukelia digenetinių siurbikių (Posthodiplostomum cuticola) metacerkarijos. Meškeriojant  kuojas, plakius, karšius, raudes, ešerius ir kt. žuvis dažnai galima pastebėti žuvis su juodais taškais, juodomis dėmėmis. Tai tipiškas juodadėmės (postodiplostomozės) simptomas – žuvies kūno paviršiaus taškinė pigmentacija. Šis pigmentas (hemomelaninas) kaupiasi apie  metacerkarijų cistas. Susidariusios metacerkarijos yra kriaušės formos ( 0,7‒1,5 mm ilgio ir 0,3‒0,5 mm pločio). Siurbikių metacerkarijos incistuojasi  ir  kaupiasi  žuvų odoje, raumenyse. Apsikrėtusios žuvys lėtai plaukioja, laikosi viršutiniuose vandens sluoksniuose, silpnai reaguoja į aplinkos veiksnius. Tokios nusilpusios žuvys tampa lengvu paukščių grobiu. Garninių paukščių žarnyne siurbikių metacerkarijos per 3–7 paras virsta suaugusiomis smulkiomis (iki 1,5 mm ilgio) siurbikėmis. Jos žuvų žarnyne gali parazituoti iki 12 parų. Suaugusios siurbikės paukščių žarnyne  pradeda išskirti kiaušinėlius. Jie su paukščių išmatomis patenka į vandenį. Vandenyje iš kiaušinėlių išeina miracidijos. Jos susiranda tarpinį šeimininką  (Lymnaea  genties moliuską) ir  į jį įsiskverbia. Čia jos dauginasi ir virsta cerkarijomis. Pastarosios palieka moliuskus ir suradusios žuvį skverbiasi į žuvies odą, po epidermiu, į raumenis.  Po kurio laiko čia jos virsta metacerkarijomis. Jos yra invazinės galutiniams šeimininkams. Žuvimis mintantys paukščiai priryja apsikrėtusių žuvų ir suserga juodadėme. Juodadėmė labai pavojinga žuvų jaunikliams. Sergančioms žuvims, ypač jaunikliams, iškrypsta stuburas, sulėtėja augimas, žuvys liesėja ir net žūva. Suaugusios žuvys atsparesnės šiai ligai. Jos serga rečiau. Juodadėmė įtariama remiantis epizootologiniais ir klinikiniais duomenimis. Tiksli diagnozė nustatoma, kai  mikroskopu tiriamose sergančių žuvų odos kapsulėse randama  juodadėmės metacerkarijų.

               Liguliozė. Mūsų vidaus vandenyse (ežeruose, kituose telkiniuose) pasitaiko karšių, raudžių, kuojų ir kitų žuvų su išsipūtusiu pilvu. Jame randamas plokščias, baltas arba silpnai gelsvas kaspinuočio (Ligula intestinalis) plerocerkoidas. Tai ryškiausias  liguliozės simptomas. Kaspinuočio plerocerkoidai stambūs, kūno ilgis siekia 5‒120 cm, plotis 0,5‒1,5 cm. Jie, parazituodami žuvies kūno ertmėje, įsiterpia tarp vidaus organų, juos spaudžia, sutrikdo vidaus organų funkcijas, apykaitos procesus. Apsikrėtusios žuvys silpnai reaguoja į išorinius dirgiklius, vangiai plaukioja, laikosi arti vandens paviršiaus, nesimaitina, liesėja ir dažnai žūva. Sergančių žuvų pilvelis būna išsipūtęs, pilvelio sienelės dažnai suplyšta.  Sergančias žuvis lengvai pagauna ir praryja galutiniai šeimininkai (žuvėdros ir kiti vandens paukščiai). Jų žarnose plerocerkoidai (lervos) tampa suaugusiais kaspinuočiais ir pradeda išskirti kiaušinėlius. Jie su paukščių išmatomis patenka į vandenį. Iš jų susiformuoja lervos ( koracidijos). Jas praryja  ciklopai ‒ tarpiniai šeimininkai. Jų organizme koracidijos auga ir virsta lervomis  ‒ procerkoidais. Jie yra invaziniai žuvims. Užsikrėtusius  ciklopus praryja įvairios karpinės žuvys. Jų žarnyne procerkoidai auga ir per 10–14 mėnesių iš jų susiformuoja galutiniams šeimininkams invaziniai plerocerkoidai. Kai  apsikrėtusias plerocerkoidais žuvis praryja galutiniai šeimininkai paukščiai (žuvėdros ir kiti vandens paukščiai), jų žarnose kaspinuočių lervos virsta suaugusiais kaspinuočiais ir pradeda išskirti kiaušinėlius.  Liguliozė dažniau sutinkami ežeruose, rečiau upėse, tvenkiniuose. Ligulioze serga kuojos, raudės, karosai , karšiai, plakiai it kt. Žuvys liguliozės sukėlėjais apsikrečia dažniausiai pirmaisiais gyvenimo metais, nes tada jos minta daugiausia zooplanktonu. Daugiausia nuostolių padaro karšių liguliozė.  Žuvų liguliozė įtariama remiantis epizootologiniais duomenimis, klinikiniais simptomais ir stebint žuvų elgesį. Tiksli diagnozė nustatoma, kai skrodžiamose žuvyse randama liguliozės plerocerkoidų.

 

 

Helmintozių profilaktika vidaus vandenyse


Ežeruose ir kituose telkiniuose gyvena įvairių rūšių ir įvairaus amžiaus žuvys, kiti hidrobiontai bei žuvimis mintantys paukščiai. Tokiomis sąlygomis labai greitai gali išplisti helmintozės ir kitos ligos. Tačiau telkiniuose sudarius tinkamas gyvenimo sąlygas žuvys paprastai auga sveikos ir neužsikrečia helmintozėmis ir kitomis ligomis. Helmintozių ir kitų ligų profilaktikai labai svarbu vandens telkinius saugoti nuo užkrato, t. y. neįvežti parazitais apsikrėtusių žuvų. Draudžiama sergančias žuvis išvežti į kitus vandens telkinius. Svarbu telkinio žuvis tirti. Tai leidžia nustatyti invazijos nešiotojus. Radus apsikrėtusių žuvų, imamasi ligų apribojimo priemonių. Stipriai apsikrėtusias žuvis reikia maksimaliai  išžvejoti, žuvų lavonus  utilizuoti. Tai leidžia pertraukti invazijos grandinę, t. y. imtis priemonių, kad vandens paukščiai šiomis ligomis neužsikrėstų ir jų neplatintų. Helmintozių ir kitų ligų profilaktikai svarbu, kad po kiekvieno žuvų apgaudymo žvejybos įrankiai, darbo inventorius,  žuvų pervežimo transportas būtų gerai išvalyti ir nukenksminti 10–20 proc. negesintų kalkių arba chlorkalkių tirpalu. Dezinfekcijos darbus reikia atlikti ne žemesnėje kaip 10°C oro temperatūroje. Guminę avalynę galima apiplauti 2 proc. formalino tirpalu arba 10 proc. negesintų kalkių tirpalu. Svarbu intensyviai gaudyti smulkias laukines (aukšles, saulažuves ir kt.), parazitų nešiotojas. Liguliozės profilaktikai galima į telkinį įleisti peledžių lervučių. Jos minta ligulų lervomis apsikrėtusiais vėžiagyviais, bet pačios neserga. Kartu vykdomos visos kompleksinės priemonės mažina užsikrėtimo riziką ir galimus ekonominius nuostolius. 

 

        

 
Atgal   Spausdinti  

© ŽUVININKYSTĖS TARNYBA. Visos teisės saugomos.
Sprendimas: Idamas, Naudojama Smart Web sistema.